Valerijonas ir jo savybės « Mokslo diena « 

Valerijonas ir jo savybės



1. Valerijonas ir jo apibūdinimas
2. Valerijonas ir jo gydomosios savybės
3. Valerijonas ir jo gydomieji produktai
4. Valerijonas ir jo gydomieji būdai

valerijonas

1. Valerijonas ir jo apibūdinimas

Augalo šeima: Valerijoniniai (Valerianaceae)
Botaninis augalo pavadinimas: Vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis L.)
Augalo sinonimai: trikojis, baldrijolas, budrijonas, budžolė, prausylas, oželis, razalija, katžolė, karštžole, mėnulio šaknis, dvokiančioji šaknis, velnio barzda.

Katės mėgsta džiovintos valerijono šaknies kvapą, todėl jis dar vadinamas katžole.

Mokslinis valerijono pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio valere, kuris reiškia “būti sveikam”.

Valerijonas yra vandens stichijos, valdomas veneros planetos, mergelės ženklo. Jeigu mergina prisisegs prie savo rūbų valerijono šakelę, paskui ją sekios ne vienas vyriškis. Sakoma, jog Kleopatra aplink savo guolį pribarstydavo valerijono kvepiančių šaknų. Susivaidėję asmenys, palietę valerijono augalą, bematant susitaiko.

Patarlėse sakoma, kad kates masina džiovintų valerijono šaknų kvapas. Taip pat valerijono kvapas vilioja žiurkes. Manoma Raibąjį dūdmaišininką (anglų Pied Piper), eiliuotos Brauningo pasakos didvyrį iš miesto išviliojus būtent valerijonais (Robert Browning, 1812-1889, anglų poetas pasaką “Hamelno žiurkių kerėtojas” parašė pagal seną vokiečių pavadinimą, girdėtą vaikystėje).

Jau seniai pastebėta, kad katės neabejingos valerijono kvapui. Katės dėl šio augalo lašų pasiruošę padaryti bet ką. Valerijonui negali atsispirti vyriškos lyties atstovai, o patelės jam kaip taisyklė yra abejingos. Patelės, pauosto kelis valerijono lašus, bet kovoti dėl kitos porcijos tikrai nesiruošia. Valerijonas kvepia tokiu pat kvapu, kaip ir patelės rujos laikotarpiu, todėl katinas priima šį kvapą kaip hormonų. Viską pamiršta, kaip rujos laikotarpiu ir siekia gauti valerijono lašų bet kokia kaina. Taip pat valerijonas bet kokiame pavidale (tabletės, lašai, šaknys) sukelia nervinės sistemos sužadinimą. Kitaip tariant, gyvūnai išgyvena džiaugsmą ir netgi euforiją. Katėms valerijonas daro panašų poveikį, kaip ir žmogui narkotikai. Kai valerijono poveikis baigiasi, gyvūnas užmiega ramiai. Nustatyta, jog didelės valerijono dozės gali kates užmigdyti narkotiniu miegu- privesti iki komos ir netgi nužudyti.
Valerijonas pasižymi gydomosiomis savybėmis. Veterinarai išrašo valerijoną ne tik katėms, bet ir šunims. Tik vaistažolės veikimas yra skirtingas. Šunims išrašo valerijono lašų, siekiant juos nuraminti (pvz., nuo patirto streso), o katėms- esant bendro pobūdžio apatijai ir po persirgtų ligų. Veterinarai išrašo katėms valerijono, sergančioms širdies ligomis. Išsiaiškinta, jog kačių šeimos atstovai vartoja valerijoną, kad nuimtų virškinamojo trakto spazmus. Valerijonas padeda virškinimui, todėl katės šio augalo ieško gamtoje. Šio augalo kvapas vilioja ne tik naminius katinus. Į jį audringai reaguoja ir stambesni kačių giminaičiai- liūtai, tigrai, pumos taip pat būtų patenkinti gavę valerijono lašų.
Viduramžių gyventojai tikėjo, jog šiuo kvapu galima atbaidyti piktus užkeikimus, marą ir pritraukti partnerį.

Valerijonas- tai vienas iš seniausių vaitinių augalų. Pirmosios žinios apie valerijono, kaip vaistinio augalo vartojimą yra iš I mūsų eros amžiaus. Dioskaridas, Plinijus Vyresnysis šią vaistažolę aprašė “fu” pavadinimu kaip vaistą (sausa žolė ir susmulkintos šaknys), vartojamą gryną ir antpilą (vandeninį ir su vynu) nuo dusulio, sergant “krūtinės” ligomis bei kaip šlapimo išsiskyrimą skatinančią priemonę.
Viduramžiais gydytojai valerijoną plačiai vartojo įvairiausioms ligoms gydyti, net ir profilaktinę priemonę nuo infekcinių ligų. Ypatingai valerijonas išgarsėjo viduramžių pabaigoje kaip vaistas nuo epilepsijos. XVIII amžiuje valerijonas ir jo preparatai iš jo buvo įtraukti į visų Europos šalių farmakopėjas, bet tuo laikotarpiu jo vartojamas grindžiamas tik empiriniais duomenimis. Pirmieji išsamesni valerijono savybių tyrimo darbai buvo atlikti XIX amžiaus antroje pusėje.
Rusijoje apie valerijono gydomąsias savybes žinojo nuo senų laikų. Išliko duomenų, jog jį liaudis plačiai vartojo nuo nemigos dar Aleksandro Nevskio laikais net ir pats kunigaikštis dažnai griebdavosi šios priemonės. Pramoniniam vartojimui šią vaitažolę pradėta rinkti Rusijoje tik valdant Petrui I.

Valerijonas- tai dažnas daugiametis iki 2 m aukščio žolinis augalas. Augalo stiebas yra stačias, tuščiaviduris, nešakotas arba šakota viršūne. Jo šakniastiebis yra vertikalus, 2 cm storio, 1-4 mm skersmens rusvų, siūliškų, sultingų šaknų, su daugeliu smulkių šakelių. Augalo šakniastiebis ir šaknys savotiškai kvepia. Valerijono lapai yra neporomis plunksniški, žali, pliki, kartais tik gyslos plaukuotos, truputį didesniu viršūniniu lapeliu, pamatiniai ilgakočiai, stiebiniai trumpakočiai arba bekočiai. Jo žiedai kvapūs, dvilyčiai, smulkūs, balti arba rausvi, susitelkę į skėtiškas šluoteles arba kekes.
Valerijonas žydi birželio- rugsėjo mėnesiais rausvais arba baltais netaisyklingai kvepiančiais žiedais, sukrautais šluoteliniuose žieduose. Jo vaisius- pailgas, kiaušiniškas, 2,5-4,2 mm ilgio, geltonai rudas ir 1,2-1,7 mm ilgio lukštavaisis su skristuku. Valerijono sėklos sunoksta liepos- rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis, kurias išnešioja vėjas.
Valerijonas auga Skandinavijoje, Rusijos europinėje dalyje šiaurės vakarų srityje, Vakarų ir Rytų Europoje, Vidurinėje ir Šiaurinėje Azijoje, Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Valerijonas dauginamas šakniastiebių dalimis vasarą.
Lietuvoje savaime auga drėgnose šlapiuose pievose, vandens telkinių pakrantėse, versmėtose vietose, drėgnuose miškuose ir krūmuose. Valerijonas auginamas soduose ir vaistažolių ūkiuose. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas augalas.
Rausvai arba baltais žydinčiais žiedais valerijonas auga saulėkaitoje, nusausintose pelkėse, drėgnose pievose ir miškuose ir jų aikštelėse, pamiškėse, upių pakrantėse, sausose daubose, pelkėtose žemumose, nuokalnėse, lygumose, kalnuose, palei ežerus ir upes.
Lietuvoje natūraliose Valeriana L. genties augavietėse auga vienas rūšis vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis L), kitos 4 auginamos.
Valerijonas mėgsta saulėtas vietas, bet tinka ir pavėsis, lengvą priemolį arba priesmėlį, gana drėgną, neutralios arba šarminės reakcijos dirvą. Augalas mėgsta karbonatines dirvas.
Valerijonas auginamas lengvo priemolio arba priesmėlio, geros struktūros, puveningoje bei gana drėgnoje dirvoje. Šį augalą geriau auginti po juodojo pūdymo, mišinių, ankstyvųjų bulvių ir kitų augalų, kurių derlius yra nuimamas anksti, o dirva tinkamai paruošiama valerijono sėjai. Juos tikslinga auginti 2 metus. Rudenį, prieš sėją, dirvą giliai suarti, patręšti mėšlu arba durpių ir mėšlo pūdiniu (20-30 kg/10m²) ir, esant reikalui, mineralinėmis trąšomis. Dauginama sėklomis. Valerijoną galima dauginti sėklomis, sėjant jas šiltnamyje kovo pabaigoje. Esant 18-22 ºC temperatūrai, per mėnesį pasirodo pirmieji daigai. Šviežiai surinktos sėklos (laikomos jos greitai praranda daigumą) rudenį (rugsėjo pabaigoje- spalio pradžioje) sėjamos daigyne arba į dirvą. Jeigu sėja atidedama iki pavasario, sėklos stratifikuotos- per 12-20 dienų). Sėjama eilėmis: rudenį- 3-4 cm, pavasarį- 1,5-2 cm gylyje, 60-70 tarpueiliais. Sėklos užžeriamos, tik kiek prispaudžiamos. 10m² užsėti reikia 8-10 g sėklų. Valerijono vegetacija prasideda anksti (balandio mėnesį), todėl netrukus reikia purenti tarpueilius, o augalams augant- ravėti piktžoles. Augalą laistyti intensyvaus augimo metu bei esant sausam orui. Daugelis valerijonų rūšių atsparios šalčiui, bet žiemą juos reikia uždengti. Kai sodinama daigais, jau pirmųjų augimo metų rudenį augalas sudaro stambų šaknyną. Antraisiais metais gegužės pradžioje reikia išpjauti pasirodžiusius žiedynstiebius (siekiant didesnio šaknų derliaus)- ir tai kartojama 3-4 kartus vegetacijos laikotarpiu.
Vaistinė valerijono žaliava yra šaknys ir šakniastiebiai (Valerianae radix), kurie renkami rudenį (spalio mėnesį) arba ankstyvą pavasarį (kovo-balandžio mėnesiais). Vaistinei žaliavai rudenį kasami valerijono šakniastiebiai su šaknimis. Valerijono šaknys kasamos su šakėmis arba tam tikrais plūgais, gerai nupurtomos žemės bei pašalinami lapai. Iškasus valerijono vaistinę žaliavą nupurtomos žemės ir nupjaunama antžeminė dalis. Gydymui naudojamos dvimečio valerijono šaknys- jos nuplaunamos po tekančiu vandeniu, apipjaustomos (tik nemetaliniu įrankiu), paskleidžiamos 15 cm sluoksniu 2-3 dienoms apdžiūti ir pakabinamos džiovinti. Būtina saugoti nuo kačių. Vėliau valerijono šakniastiebiai išilgai supjaustomi į 3-5 dalis, neatskiriant šaknelių. Vienmečio valerijono šaknys mažos ir nesmulkinamos. Rudenį kasti senesnių kaip 2 metų augalų šaknis ir šakniastiebius. Iškastos valerijono šaknys ir šakniastiebiai švariai nuvalomi ir nuplaunami. Tada džiovinami paskleisti gerai vėdinamojoje vietoje arba pastogėje. Galima džiovinti šildamojoje džiovykloje 35-40 ºC temperatūroje. Valerijono šaknys persijojamos per sietus bei atskiriamos priemaišos. Pirmųjų ir antrųjų auginimo metų valerijono derlius skiriasi 2-2,5 karto. Vidutiniškai iš 10 kg šviežių valerijono šaknų gaunama 2,5-3 kg orasausių. Išdžiovinta valerijono vaistinė žaliava yra šviesiai rudos spalvos, būdingo specifinio kvapo, kartoko skonio ir suspaustos trupa. Išdžiūvusi valerijono vaistinė žaliava laikoma maišuose sausoje ir gerai vėdinamojoje vietoje. Tokiomis sąlygomis paruošta valerijono vaistinė žaliava tinkama vartoti 3 metus.
Valerijono šaknyse ir šakniastiebiuose yra 2,5 proc. eterinių aliejų, kurio svarbiausią dalį sudaro borneolis, bornilacetatas, seskviterpenai, limonenas, alkoloidai (valerianinas, valerinas) ir izovalerijoninai, vitamino C, vario, krakmolo, dervų, kamfeno, pineno, limoneno, skruzdžių, obuolių, acto, sviesto, valerijono rūgščių, mirtenolio, alfa- metilpirilketono, procezuleno, alkaloidų (chatinino, valerino), tanidų, riebalų, sacharidų, alkaloidų, valepotriatai, saponinų, glikozidų, fermentų, iki 10 proc. mineralinių medžiagų (kalio, mangano, geležies, seleno ir kt.).
Valerijono poveikis: raminamasis, atpalaiduojantis, antispazminis, spazmolitinis, fungistatinis, atpalaiduojamasis, karminatyvas, diuretinis, hipotenzinis, nuskausminamasis, reguliuojantis širdies veiklą, mažinantis jaudrumą, sustiprinantis skrandžio ir žarnyno sekreciją, skatinantis atsikosėjimą, skatinantis tulžies išsiskyrimą, gerinantis kraujo apytaką, skatinantis virškinamųjų liaukų sekreciją, slopinantis lygiųjų raumenų spazmus, slopinantis susijaudinimą, varantis kirmeles, malšinantis galvos skausmą, gerinantis regėjimą.
Pastaba: Valerijono preparatų poveikis pasireiškia ne iš karto, o praėjus tam tikram laiko tarpui nuo jų vartojimo pradžios.
Kitos valerijono panaudojimo sritys:
– Valerijonų preparatai naudojami veterenarijos praktikoje;
– Augalas medingas, ilgai žydintis ir gausiai lankomas bičių;
– Auginamas soduose ir vaistažolių ūkiuose.

2. Valerijonas ir jo gydomosios savybės

Jau V amžiuje Anglijoje buvo garsūs vienuolių ir abatijų vaistažolių ir prieskoninių žolių daržai. Dažnai prie buvusio vienuolyno sienų ir šiuo metu auga valerijonai.
Valerijonų preparatais nervų ligas gydė senovės graikų gydytojai. Dioskaridas manė, jog valerijonais galima reguliuoti mintis. Senovės Graikijoje valerijono šaknis buvo užpilama vandeniu arba vynu- Plinijus Vyresnysis teigė, jog toks valerijono užpilas veikia mūsų mintis. Hipokratas valerijonu gydė moterų ligas. Tibete valerijono šakiastiebiais gydoma neurostenija, bronchitas, plaučių tuberkuliozė bei jais gerinama bendra organizmo būklė. Taip pat Tibete valerijono šaknis skiriama po sunkios ligos sveikstantiems žmonėms.
Valerijonų šaknyse yra per 100 įvairių cheminių medžiagų- augalas plačiai vartojamas mokslinėje ir liaudies medicinoje.
Valerijonas- tai natūralus raminamasis vaistas. Šis augalas jau nuo senų laikų laikomas viena iš stipriausių priemonių nervų sistemos veiklai reguliuoti. Pastaraisiais metais ši vaistažolė susilaukė didelio mokslininkų dėmesio. Dėl cheminių medžiagų valepotriatų, raminamai veikiančių nervų sistemą, plačiai naudojami ekstraktai ir džiovinti augalai- vis dėl to švieži valerijonai yra efektyvesni.
Liaudies medicinoje valerijonu gydomi pašliję nervai, isterija, epilepsija, galvos skausmas (migrena), klimakteriniai negalavimai, širdies ir kraujagyslių ligos, vidurių užkietėjimas ir virškinimo sutrikimas. Taip pat ši vaistažolė vartojama kirmėlių iš organizmo varymui, virškinimui gerinti, skarlatinai ir plaučių uždegimui gydyti.
Valerijono preparatai vartojami esant didelei nervinei įtampai, dvasiniams negalavimams, širdies neurozei, isterijai, nemigai, nervinio pobūdžio skrandžio ir žarnyno negalavimams.
Valerijono arbata ramina nervus, malšina širdies, gerklės, dantų, vidurių skausmus, mažina pilvo pūtimą ir atpalaiduoja bronchų spazmus.
Valerijono užpilas, tinktūra, ekstraktas, tabletės vartojamos esant padidėjusiam nervingumui, nerimui, neurastenijai, nemigai, sukeltai nervų išsekimo bei protinio pervargimo.
Valerijono trauktinė vartojama sergant egzema, neurodermitu, žvyneline, egzema. Uostant valerijono trauktinę, sumažinama nervinė įtampa ir pagerėja miegas.
Homeopatijoje valerijonas vartojamas esant padidėjusiam jautrumui, nemigai, menopauzei, meteorizmui, skaudant galvą ir širdį.
Valerijonas yra medingas augalas, todėl gausiai lankomas bičių. Surinktas medus turi raminamųjų savybių.
Besiruošiantiem egzaminui arba pakliuvusiems į keblią situaciją, valerijonas yra puikus vaistas.
Taigi, galima išskirti pagrindines valerijono gydomąsias savybess, kurios svarbios kiekvienam žmogui, palaikant tinkamą sveikatos būklę:
■ gydo širdies ir kraujagyslių ligas;
■ gydo arterinę hipertenziją (aukštas kraujo spaudimas);
■ gydo plaučių ligas;
■ gydo kvėpavimo takų ligas;
■ gydo bronchitą;
■ gydo burnos ir gerklės ligas;
■ gydo anginą;
■ gydo kepenų ligas;
■ gydo tulžies ligas;
■ gydo kasos ligas;
■ gydo inkstų ligas;
■ gydo šlapimo ligas;
■ gydo skrandžio ir žarnyno ligas;
■ gydo skrandžio ir dvylikapirštės opaligę;
■ gydo gastritą;
■ gerina virškinimą;
■ stiprina ir valo organizmą;
■ gydo odos ligas;
■ gydo žaizdas;
■ gydo cukrinį diabetą (cukraligė);
■ gydo sąnarių ligas;
■ gydo radikulitą;
■ gydo kaulų ligas;
■ gydo nugaros negalavimus;
■ gydo stuburo negalavimus;
■ gydo raumenų negalavimus;
■ gydo peršalimo ligas;
■ gydo nervinius negalavimus;
■ gydo moterų ligas;
■ gydo vyrų ligas;
■ gydo vaikų ligas;
■ gydo infekcines ligas;
■ gydo alergines ligas;
■ aktyvina skydliaukės veiklą;
■ gydo podagrą;
■ gydo hemorojų;
■ gydo kolitą;
■ gydo vidurių pūtimą (meteorizmas);
■ gydo vidurių užkietėjimą (obstipacija);
■ gydo viduriavimą (diarėja);
■ malšina skausmus;
■ malšina uždegiminius procesus;
■ malšina pabrinkimus;
■ gerina smegenų veiklą;
■ gydo vandenę (vandenligė);
■ gydo galvos skausmus (migrena);
■ gerina kraują;
■ stabdo kraujavimus;
■ gerina kraujotaką;
■ gerina apetitą;
■ gydo mažakraujyste;
■ gydo avitaminozę (vitaminų trūkumas);
■ stiprina imunitetą;
■ mažina prakaitavimą;
■ gydo akių ligas;
■ gydo kojų ligas;
■ gydo dantų ir dantenų ligas;
■ stiprina plaukus;
■ padeda atsikratyti rūkymo.
Pastaba: Valerijonų prepaparatų nevartoti sumažėjus kraujo spaudimui (hipotonija), raumenų tonusui, susilpnėjus skydliaukės funkcijai, esant melancholijai, vartojant migdomuosius vaistus. Padauginus valerijonų, greičiau kreša kraujas.
Valerijono preparatus reikia pradėti vartoti nuo mažesnių dozių ir po truputį juos didinti. Didelės dozės ir ilgas vartojimas gali sukelti galvos skausmą, jaudrumą, pykinimą, dirglią būseną, sutrikdyti širdies veiklą, didinti kraujo krešumą bei slopinti virškinimo organų veiklą. Esant nemigai dėl perdirginimo gali suveikti priešingai- indikacijos yra nerimas ir nervinis išsekimas. Valerijono preparatai nesukelia fizinės priklausomybės, bet žmonės gali tapti priklausomi nuo jo.
Vartojant valerijono preparatus ilgai ir didelėmis dozėmis galima per daug nuslopinta centrinė nervų sistema, darbingumo sumažėjimas skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikdymas.
Ilgiau kaip 2-3 savaites be paliovos vartojant valerijono antpilą arba nuovirą, gali padažnėti širdies plakimas bei skaudėti galvą.
Valerijono preparatų nepatartina vartoti besilaukiančioms ir krūtimi maitinančioms moterims. Pavartojus valerijono preparatų rekomenduojama 2 valandas nevairuoti automobilio, dirbti pavojingus darbus, su technikos priežiūra arba didesnio dėmesio sutelkimo reikalaujančius darbus.
Gydantis valerijono preparatais negalima vartoti alkoholio, nes valerijonai sustiprina alkoholio poveikį.
Vaistų, su kuriais valerijonų vartoti negalima, sąrašas gana ilgas. Pati didžiausia grupė preparatų, kurie valerijonams “ne pora”, – beta blokatoriai. Tai kelios dešimtys preparatų, kurie naudojami hipertonijai, išeminei širdies ligai, širdies nepakankamumui gydyti. Nevartoti valerijonų, vartojant benzodiazepinų, kurie gydo traukulius, ir barbitūratų. Valerijonų preparatų reikia atsisakyti likus savaitei iki operacijos, nes blogina narkozės veikimą.

3. Valerijonas ir jo gydomieji produktai

Vienas žymiausių farmakoterapeutų B. Votčalas, rašydamas apie valerijono vartojimą, nurodydavo: “Geriausia valerijoną gerti kaip arbatą: 8-10 g susmulkintos valerijono šaknies užplikyti iš vakaro verdančiu vandeniu. Kad neišgaruotų eteriniai aliejai, stiklinę reikia uždengti dubenėliu taip, jog jo dugnelis liestų antpilą (hermetiškumo siekimas). Stiklinę valerijono antpilo išgerti kitą dieną. Psichoterapijos tikslu patartina įtraukti ligonį ne tik į antpilo paruošimo darbą, bet ir į dozės paskirstymą per dieną jo nuožiūra. Tai labai svarbu “autogeninės treniruotės” prasme. Jeigu jis jaučia rytą, jog išlipa iš lovos “kaire koja”, reikia iš karto gerti pusę stiklinės, kad turėtų tam tikrą atspirtį nuo išorės veiksnių, likusią dalį išgerti po truputį per dieną. Jeigu viskas gerai, tai pakanka rytą išgerti gurkšnelį, o visą likusią dalį palikti tam atvejui, jeigu per dieną ligonį kas nors sutrikdytų namuose arba darbe. Jeigu visa diena praėjo gerai ir išgerta tik pusė arba trečdalis stiklinės, lukusią dalį reikia išgerti nakčiai kaip migdomąją priemonę. Valerijono antpilą reikia vartoti kelis mėnesius”.

Valerijono gydomieji produktai yra arbatos, antpilai, užpilai, nuovirai, tinktūros, maceratas, trauktinės, vonios, kompresai.
Arbatos.
Valerijono šaknų arbata: 2 kupinus arbatinius šaukštelius valerijono šaknų užplikyti ¼ l verdančio vandens, 12 minučių palaikyti uždengus, jog pritrauktų ir perkošti. Gerti po 2 stiklines per dieną, paskutinį kartą prieš einant miegoti.
Valerijono šaknų arbata: 2 arbatinius šaukštelius valerijono šaknų užpilti 1 stikline virinto vandens ir palikti pritraukti kelias valandas. Gerti kiekvieną dieną po 1 stiklinę, 3-4 savaites.
Valerijono šaknų arbata: 1 valgomąjį šaukštą valerijono šaknų užpilti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.
Valerijono ir vilkakojės arbata: Lygiomis dalimis sumaišyti valerijono šaknų, vilkakojės žolės, jonažolės žolės, melisos žolės. Tada 1 valgomąjį šaukštą vaistažolių mišinio užpilti 0,5 l verdančio vandens, 15 minučių pakaitinti vandens vonelėje, 45 minutes palaukti ir perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės 5 kartus per dieną, 4 dienas prieš menstruacijas.
Raminančioji arbata: 1 valgomasis šaukštas apynio spurgų, 1 valgomasis šaukštas valerijono žolės, 2 valgomieji šaukštai sukatžolės, 2 valgomieji šaukštai pipirmėtės lapų, 1 l vandens. Tada visas vaistažoles gerai išmaišyti, 3 valgomuosius šaukštus vaistažolių mišinio užpilti verdančiu vandeniu ir laikyti valandą. Gerti pašildytą pirties procedūrų pabaigoje.
Arbata, raminanti nervus, migdanti stiprinanti širdį: 15 g valerijono šaknų, 15 g amalo lapų, 10 g rūtos žolės, 20 g melisos lapų ir 20 g margainio vaisių. Tada 1 arbatinį šaukštelį vaistažolių mišinio užpilti 1 stikline šalto vandens, labai iš lėto užvirti, 1 minutę pavirus ant mažos ugnies uždengti ir palikti 10-15 minučių, jog pritrauktų. Išgerti 1 stiklinę, prieš miegą šios šiltos arbatos.
Miego arbata: 150 g valerijono šaknų, 40 g pipirmėtės lapų, 40 g melisos lapų, 20 g kmyno sėklų. Tada 2 arbatinius šaukštelius vaistažolių mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, 3 minutes palikti pritraukti ir įdėti 2 arbatinius šaukštelius medaus. Išgerti arbatą mažais gurkšneliais ir eiti miegoti.
Antpilai.
Valerijono šaknų antpilas: 10-15 g valerijono šaknų užpilti 1 stikline verdančio vandens. Išgerti per dieną. Tokiu būdu gydytis 2 savaites.
Valerijono antpilas: 2 arbatinius šaukštelius valerijono šaknų užpilti ½ l verdančio vandens ir 10 minučių palikti pritraukti. Išgerti gurkšniais, prieš užmiegant.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių antpilas: 1 dalį smulkintų valerijono šaknų ir šakniastiebių butelyje užpilti 5 dalimis 70 proc. etanolio tirpalo, 7 dienas palaikyti 25-30 ºC temperatūroje, perkošti, nuspausti naudotą vaistinę žaliavą. Vartoti po 15 lašų 3-4 kartus per dieną.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių antpilas: 1-1,5 valgomojo šaukšto valerijono šaknų ir šakniastiebių užpilti 1 stikline verdančio vandens, 15 minučių pakaitinti vandens vonelėje, perkošti ir papildyti virintu vandeniu iki pradinio tūrio. Gerti po 2-3 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną, 30 minučių prieš valgį. Valerijono antpilą laikyti šaldytuve.
Užpilai.
Valerijono šaknų užpilas: 10 g valerijono šaknų užpilti 1 stikline verdančio vandens, šiltai apsukti, palikti valandai pritraukti ir perkošti. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 4-5 kartus per dieną.
Valerijono šaknų užpilas: 1 valgomąjį šaukštą smulkintos valerijono šaknies suberti į termosą, užpilti 1 stikline verdančio vandens ir palikti nusistovėti per naktį. Gerti po ¼ stiklinės 3 kartus per dieną, 2 savaites.
Valerijono šaknų užpilas: 1-2 arbatinius šaukštelius valerijono šaknų užpilti 200 ml verdančio vandens ir po 15-20 minučių nukošti. Gerti po ½ stiklinės, ryte ir vakare.
Valerijono šaknų užpilas: 20 g valerijono šaknų užpilti 200 ml verdančio vandens, uždengti, 15 minučių kaitinti vandens vonelėje, 45 minutes vėsinti, nukošti, nuspausti ir įpilti virinto vandens iki pradinio tūrio. Gerti po 2-3 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną, 30 minučių minučių po valgio.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių užpilas: 10 g valerijono šaknų ir šakniastiebių emaliuotame inde užplikyti 1 stikline verdančio vandens, indą uždengti, įstatyti į verdančio vandens vonelę, kaitinti 15 minučių, aušinti kambario temperatūroje 45 minutes, perkošti ir nusunkti. Į gautą užpilą įpilti iki 200 ml virinto vandens. Gerti po 1-3 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną, 30 minučių prieš valgį.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių užpilas: 1 valgomąjį šaukštą džiovintų susmulkintų šaknų ir šakniastiebių užpilti 1 stikline verdančio vandens, kaitinti 15 minučių vandens vonelėje, 45 minutes palaikyti, nukošti ir įpilti virinto vandens iki pradinio tūrio. Gerti po 2-3 valgomuosius šaukštus 2-3 kartus per dieną.
Nuovirai.
Valerijono šaknų nuoviras: 10 g valerijono šaknų ir šakniagumbių užpilti 200 ml verdančio vandens, virinti 20 minučių ant silpnos ugnies ir palaikyti 2 valandas. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną.
Valerijono šaknų nuoviras: 10 g valerijono šaknų emaliuotame inde užpilti 300 ml kambario temperatūros vandens, indą uždengti, įstatyti į verdančio vandens vonelę, kaitinti 30 minučių ir aušinti 10 minučių. Gerti po ½ stiklinės 3 kartus per dieną.
Valerijono šaknų nuoviras: 1 valgomąjį šaukštą susmulkintų valerijono šaknų užpilti 1 stikline verdančio vandens, 15 minučių pakaitinti vandens vonelėje, uždengti, palikti 10 minučių nusistovėti ir nukošti. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių nuoviras: 10 g susmulkintų valerijonų šaknų ir šakniastiebių užpilti 300 ml kambario temperatūros vandens vonelėje, aušinti 10 minučių ir perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną.
Valerijono šaknies nuoviras: 1 arbatinį šaukštelį smulkintos valerijono šaknies užpilti 300 ml vandens, virinti 5 minutes, valandai palikti nusistovėti ir perkošti. Gerti po 50 ml 2-3 kartus per dieną.
Valerijono šaknų nuoviras: 2 arbatinius valerijono šaknų užpilti 100 ml vandens, pavirinti, perkošti ir atvėsinti. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną, prieš valgį.
Valerijono šaknų nuoviras: 2 valgomuosius šaukštus džiovintų susmulkintų valerijono šaknų užpilti 1 stikline verdančio vandens, virti 15 minučių ant mažos ugnies, atvėsinti ir nukošti. Gerti po 2 valgomuosius šaukštus, 30 minučių prieš valgį.
Valerijono šaknų nuoviras: 25 g valerijono šaknų, 600 ml vandens. Valerijono šaknis sudėti į puodelį, užpilti vandeniu, užvirinti, sumažinti ugnį ir 15-20 minučių virti ant lėtos ugnies. Paskui nukošti per tankų nailono sietą vis apspaudant tirščius, jog kuo daugiau nuoviro nusisunktų, palikti ataušti. Sandariame stiklainyje nuovirą galima parą laikyti šaldytuve. Esant reikalui, prieš vartojimą pašildyti.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių nuoviras: 10 g susmulkintų valerijono šaknų ir šakniastiebių užpilti 1 stikline verdančio vandens, pavirinti 30 minučių, palikti 2 valandoms pritraukti, supilti į pirties dubenį su vandeniu ir naudoti liejimui ant įkaitusių akmenų. Valerijono nuoviro pirties procedūrų metu galima ir išgerti – po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių nuoviras: 2 arbatinius šaukštelius džiovintų susmulkintų šaknų ir šakniastiebių užpilti 1 stikline karto vandens, virti 15 minučių ant mažos ugnies, atvėsinti ir nukošti. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių nuoviras: 2,5 valgomojo šaukšto džiovintų susmulkintų šaknų ir šakniastiebių užpilti 1 stikline verdančio vandens, kaitinti 15 minučių vandens vonelėje, po 45 minučių nukošti ir įpilti virinto vandens iki pradinio tūrio. Gerti po 2-3 valgomuosius šaukštus 3 kartus per dieną, 30 minučių prieš valgį.
Tinktūros.
Valerijono tinktūra: 1 arbatinį šaukštelį valerijono tinktūros (įsigytos vaistinėje) sumaišyti su 1 stikline drungno vandens, suvilgyti juo lininę skepetą ir dėti ant pilvo apatinės pusės.
Valerijonų ir putino žievės tinktūra: 25 g valerijono šaknų, 25 g putino žievės, 20 g raudonžiedžių pasiflorų, 20 g ramunėlių žiedų, 400 ml degtinės. Tada visas vaistažoles susmulkinti, sudėti susmulkintas vaistažoles į didelį stiklainį, supilti degtinę, uždaryti ir keletą kartų pakratyti. Stiklainį pažymėti etikete su vaistažolių pavadinimais ir pagaminimo dienos data. Laikyti tamsioje spintelėje 3 savaites, mažiausiai vieną kartą per dieną būtina supurtyti. Tada nukošti stiklainio turinį per muslino maišelį į matavimo indą, supilti tinktūrą į tinkamo dydžio (350-400 ml talpos) sterilų gintaro spalvos stiklinį butelį ir uždaryti. Po to priklijuoti etiketę su nurodytais komponentais ir data, kada pradėta gaminti tinktūra. Pradžioje, gerti po keletą lašų per dieną, vėliau didinti iki 1 arbatinio šaukštelio 2-3 kartus per dieną. Sunaudoti putino žievės ir valerijonų tinktūrą per 6 mėnesius.
Pastaba: Valerijonų ir putino žievės tinktūros negalima vartoti nėščiosioms moterims.
Trauktinės.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių trauktinė: Šviežius valerijono šaknis ir šakniastiebius suberti į 100 ml talpos indą, užpilti 75 proc. spiritu, jog apsemtų ir palaikyti 10 parų. Prieš miegą keletą kartų įkvėpti valerijonų garų.
Valerijono šaknų ir šakniastiebių trauktinė: 20 g valerijono šaknų ir šakniastiebių užpilti 100 ml 70 proc. spirito, po 2 savaičių nukošti. Įlašinti 50 lašų į ½ stiklinės šilto virinto vandens. Išgerti 30 minučių prieš naktį.
Valerijonų šaknų trauktinė: 50 g džiovintų valerijono šaknų užpilti 250 ml 70 proc. spirito, palaikyti 20 parų ir nukošti. Laikyti tamsaus stiklo inde. Gerti po 20 lašų 2-3 kartus per dieną.
Maceratai.
Valerijono šaknų maceratas: Pamirkyti 25 g smulkintų, pageidautina šviežių, valerijono šaknų 8-10 valandų užpylus 600 ml šalto vandens. Gerti po 1 stiklinę 3 kartus per dieną. Prieš naktį išgerti 1 stiklinę nemigai įveikti.
Vonios.
Valerijono nuoviro vonia: 0,5 kg valerijono šaknų į 10 l vandens.
Valerijono šaknų vonia: 200 g valerijono šaknų užplikyti 5 l verdančio vandens, palikti 3 valandas pritraukti, perkošti ir supilti į vonią.
Valerijono vonia: 100 g susmulkintų valerijono šaknų užpilti 1 l verdančio vandens, 15 minučių pakaitinti verdančio vandens vonelėje, valandą palaukti, perkošti ir supilti į vonią. Vonios temperatūra – 36-38 º C. Procedūros trukmė-10-12 minučių. Gydymo kursas- 10-15 vonių.
Valerijono vonia: 100-150 g susmulkintų valerijono šaknų įleisti į vonią marliniame maišelyje ir pripilti karšto vandens. Po šios valerijono vonios iš karto eiti miegoti.
Valerijono tinktūros vonia: 2-3 buteliukus valerijono tinktūros į 10 l vandens. Tada supilti į vonią.
Vonia su valerijonų užpilu: 200 g valerijono žolės užpilti 1 litru verdančio vandens, 15 minučių pakaitinti verdančio vandens vonelėje, valandą palaukti, perkošti ir supilti į vonią. Vandens temperatūra vonioje- 37-38 º C, procedūros trukmė 15-30 minučių.
Valerijono kūno vonia: 2 arbatinius šaukštelius valerijono šaknų užpilti ½ l šalto vandens, pakaitinti, bet nenukošti, o ekstraktą kartu su šaknų gabaliukais supilti į vonios vandenį (37-39 º C).
Raminamoji vonia: 100 g susmulkintų valerijono šaknų užplikyti 1 l verdančio vandens, po 2-3 valandų nukošti į voniai paruoštą 37-38 º C temperatūros vandenį. Vonios procedūros trukmė- 20-25 minučių.
Vaistažolių nuoviro vonia: 50 g valerijono šaknų, 50 g pelyno žolės ir 25 g mėtos žolės. Tada šį vaistažolių nuovirą pilti į vonią.
Spygliuočių- valerijonų vonia: 0,5 buteliuko valerijono tinktūros ir 3 valgomuosius šaukštus spygliuočių ekstrakto supilti į vonią su 35-38 º C temperatūros vandeniu.
Kompresai.
Valerijono šaknų kompresas: 1 valgomąjį šaukštą valerijono šaknų 1 stiklinei vandens. Vartojama akių plovimui.


© 2012-2019 | Visos teisės saugomos.