Kaip švaistomas maistas « Mokslo diena « 

Kaip švaistomas maistas



 

Maisto grandinė

Maisto švaistymo statistika

Maisto švaistymas Lietuvoje

Maisto švaistymo pasekmės

 

kaip svaistomas maistas

 

Maisto švaistymas daugeliui žmonių asocijuojasi su sugedusiu ir išmetamu į šiukšlių dėžę maistu. Taip, tai yra maisto švaistymas, bet tai yra tik nedidelė visumos dalis. Maisto švaistymas yra daug platesnis ir sudėtingesnis reiškinys, apimantis įvairius ekonominius bei socialinius aspektus.

Prieš nagrinėdami šį reiškinį plačiau, pirmiausa apibrėžkim kas yra maisto švaistymas. Pasak Jungtinių Tautų Maisto ir Agrokultūros Organizacijos (FAO), maisto švaistymas yra tinkamo žmonėms vartoti maisto netekimas (kitaip tariant tai tinkamas žmonėms vartoti maistas, kuris nėra žmonių vartojamas dėl įvairių priežasčių). Tinkamas vartojimui maistas gali nepasiekti žmonių (maistą gali sugadinti įvairūs parazitai netinkamai sandėliuojant, gali baigtis masto galiojimo terminas dėl netinkamai organizuojamo transportavimo ar tiesiog dėl blogų transportavimo sąlygų, pavyzdžiui, blogi keliai) arba gali būti išmetamas ar prarandamas dėl netinkamo vartojimo pačių žmonių (vartotojų). Plačiau apie tai kitame skyrelyje – maisto švaistymo grandinė.

Švedų Maisto ir Biotechnoogijų institutas (SIK) pasiūlė atskirti maisto švaistymą nuo maisto praradimo. Maisto praradimas – tai daugiau technologinis procesas, kai maistas prarandamas ne dėl žmogaus kaltės – prarastas derlius, pavyzdžiui, dėl įvairių stichinių nelaimių tokių kaip sausra, potvyniai, praradimai gamyboje dėl gamybinių procesų ir pan. Maisto praradimas dažnai yra neišvengiamas, bet jį galima sumažinti tobulinant įvairias auginimo bei apdirbimo technologijas.

Maisto švaistymas – tai maisto praradimas tolimesnėje maisto grandinėje po auginimo ir apdirbimo – maisto logistikos (transportavimo, paskirstymo, sandėliavimo), prekybos bei vartojimo dalyse. Toks maisto netekimas dažniausiai atsiranda dėl vartojimo įpročių ir kultūros.

SIK taip pat siūlo vertinti tik žmonių vartojimui skirtą maistą neįskaitant auginamą pašarams, biokurui ar kitoms reikmėms. Kitaip tariant maistą, kuris yra skirtas žmonėms, tačiau taip ir nepatenka į žmonių mitybos grandinę. Tačiau tai dar nereiškia kad toks maistas yra nepanaudojamas – jis gali būti naudojamas kaip pašaras gyvuliams ar kaip trąša, bet jis vis tiek reiškia kaip maisto praradimas, nes vertiname ar maistas pasiekia žmones.

Maisto švaistymą galima apibrėžti kaip masto pasišalinimą iš žmonių mitybos grandinės, nors jis ir yra tinkamas ir gali būti žmonių vartojamas.

Didžiosios Britanijos atliekų tvarkymo organizacija (WRAP) siūlo maisto švaistymą skirstyti į išvengiamą, galimai išvengiamą bei neišvengiamą.

Išvengiamas yra toks švaistymas, kai išmetamas visiškai geras ir vagomas maistas, pavyzdžiui, duonos riekės, obuoliai ir panašiai.

Galimai išvengiamas – kai maistas nevalgomas dėl tam tikrų įpročių ar įsitikinimų (tarkim duonos pluta) arba dėl maisto paruošimo, pavyzdžiui, bulvės gai būti atitinkamai paruoštos be lupenų arba su lupenomis arba maisto paruošimui naudojamas tik kiaušinio baltymas o trynys išmetamas.

Neišvengamas – kai išmetamos netinkamos vartoti produktų dalys, pavyzdžiui, vaisių kauliukai, žievės, mėsoje esantys kaulai, kiaušinių lukštai).

Kiti taip pat prie maisto švaistymo priskiria ir maisto pervartojimą – kai maistas suvartojamas ne žmogaus fiziniams mitybos poreikiams patenkinti ir viršytos kalorijos tik sukelia nutukimą ir yra žalingos žmogaus organizmui.

 

Maisto grandinė

Modernioje visuomenėje dažniausiai maistas nėra vartojamas „tiesiai iš daržo“, o, kad pakliūtų ant vartotojų stalo, turi praeiti nemažai etapų. Tokią maisto grandinę nuo augintojų iki vartotojų galima suskaidyti į šešias pagrindines dalis:

– auginimas ir derliaus nuėmimas;

– pirminis apdirbimas;

– industrinis apdirbimas;

– logistika (transportavimas ir sandėliavimas) ir prekyba (prekybos centrai);

– restoranai ir kitos viešojo maitinimo įstaigos;

– namų vartotojai.

Verta paminėti, kad mažiau išsivysčiusiose ar besivystančiose šalyse ši grandinė dažniausiai būna trumpesnė nei išsvysčiusiose. Tagi išsivysčiusios šalys turi daugiau dėmesio skirti įvairių procesų, gamybos bei logistikos vadymui ir optimizavimui kad būtų kiek įmanoma labiau sumažintas maisto švaistymas, nes kuo ilgesnė grandinė tuo daugiau joje yra masto praradimo vietų.

Auginimas ir derliaus nuėmimas

Šioje stadijoje pagrindinės maisto praradimo priežastys yra klimatas ir kiti gamtiniai reiškiniai bei sąlygos, įvarios ligos, parazitai. Maisto praradimo mąstai yra įvairūs ir jie labai priklauso nuo paminėtų faktorių, tačiau, verta paminėti gana ryškius skirtumus tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių. Skirtingos dirvos paruošimo bei sėjimo (sėklų parinkimas, sėjimo laikas) technologijos , kultivavimas (įvairių trąšų, pesticidų naudojimas, laistymas) gali turėti labai didelę įtaką derliui. Tinkamų agronominių normų laikymasis padeda ženkliai sumažinti maisto praradimus dar iki derliaus nuėmimo ir sandėliavimo. Derliaus nuėmimo bei sandėliavimo stadijose tap pat pastebimi gana ryškūs skirtumai tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių.

Besivystančiose šalyse maistas dažnausia prarandamas dėl šių priežasčių:

– didelių darbo jėgos sąnaudų reikalaujantys smulkesni ūkiai, kurie dažnai yra neefektyvūs;

– riboti technkos, finansų bei valdymo resursai;

– išankstinis derliaus nuėmimas dėl maisto ar pajamų trūkumo;

– derliaus nuėmimo metodai dažnai yra primityvūs ir neefektyvūs;

– nepakankamai išvystyta infrastruktūra (keliai sunkiai pravažiuojami) bei transporto priemonių trūkumas, dėl ko maisto transportavimas tampa sudėtingas;

– maisto sandėliai primityvūs ir neužtikrina tinkamos temperatūros bei drėgmės dė ko maistas greitai genda bei atsiranda griaužikų ar kitų kenkėjų;

– įvairių cheminių priemonių naudojimas, kad kovoti su kenkėjais (pesticidai);

– logistikos valdymo trūkumas, kuris galėtų užtikrinti tinkamą masto apsaugą transportavimo metu.

Kaip išvengti:

– smulkūs ūkninkai galėtų kooperuotis į stambesnius ūkinius vienetus tokiu būdu padidindami savo galimybes gauti finansinę paramą iš bankų ar valstybės, taip pat, vieningai derantis su supirkėjais, būtų lengviau parduoti derlių;
– vyriausybė turėtų skrti didesnį dėmesį tinkamos infrastruktūros išvystymui.

Išsivysčiusiose šalyse gera infrastruktūra, aukštos technologijos bei patirtis leidžia stipriai sumažinti tokio pobūdžo maisto praradimus, tačiau jose ir kai kuriose besivystančiose šalyse maistas daugiau prarandamas dėl šių priežasčių:

– politiniai sprendimai (kvotos ir kitos reguliavimo priemonės);

– ekonominiai faktoriai, pavyzdžiui, kai pasiūla didesnė už paklausą, kartais ūkininkams naudingiau žmonėms skirtą maistą parduoti gyvulių pašarams ar net visai palikti nenuimtą derlių kad supūtų.
Taip ūkininkai gali pasiegti ir dėl įvairių kokybės standartų ar pardavimo vietų nustatytų estetinių reikalavimų.

Kaip išvengti:

– ūkininkų tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas, kad išvengti derliaus pertekliaus. Vieno ūkio gausesnis derlius galėtų atstoti kito ūkio prarastą derlių.

Pirminis ir industrinis apdirbimas

Šioje stadijoje maistas prarandamas daugiausiai dėl technologinių maisto apdorojimo limitų bei įvairių techninių gedimų dėl ko maistas apdorojamas neefektyviai ar apgadinamas. Šie praradimai labiausiai pasireiškia besivystančiose šayse, kurių technologijos yra nepakankamai gerai išvystytos kad tinkamai apsaugoti maistą, bet tam tikru lygiu tokie maisto praradimai neišvengiami ir išsivysčiusiose šalyse. Ypač dėl tokių technologinių paklaidų, kaip nestandartinio dydžio, formos ar svorio pakuotės, kurios yra atmetamos, nes jos nepatogios transportuoti, neatitinka standartų ar išvaizdos reikalavimų, nors šis maistas yra visiškai tinkamas vartojimui.

Kaip išvengti:

– tobulinti technologijas;

– išvystyti normų neatitinkančių masto produktų rinką ar bendradarbiauti su labdaros organizacijomis, kurios tokį maistą galėtų realizuoti.

Logistika ir prekyba

Šioje stadijoje maistas daugiausiai iššvaistomas dėl per didelių užsakymų ir neteisingai paskaičiuotų paklausos prognozių dėl ko susidaro didžiuliai roduktų kiekiai, kurie nespėjami reaizuoti iki nustatytos galiojimo datos. Pakausos prognozių sudarymas yra sudėtingas procesas ir čia įeina tokie faktoriai kaip klimatas, šventės, sezonas, reklaminės kampanijos, naujų produktų pasirodymas rinkoje, konkurentų veiksmai ir todėl prognozės dažnai yra netiksios. Šioje stadijoje maistas iššvaistomas ir dėl kitų priežasčių:

– šaldymo ir kitų maisto apsaugos nuo gedimo technologijų limitai;

– transportavimo metu atsiradę maisto ar pakuočių pažeidimaidėl ko produktai pašalnami iš prekybos;

– nepakankama parduotuvių darbuotojų kvalifikacija, kurie maisto produktus netinkamai išdėlioja, ar rekiamu laiku neužpildo lentynų atitinkamais produktais;

– užsakymų grąžinimas tiekėjams dėl tam tikrų kokybės ar estetinių normų neatitikimo;

– prekybininkų ir tiekėjų tarpusavio susitarimai leidžiantys grąžnti produktus esant tam tikroms sąlygoms;

– parduotuvių prekybos standartai, kurie atmeta netinkamos išvaizdos produktus ar pažeistose, neatitinkančiose standartų pakuotėse esančius rodutus;

– reklaminės kampanijos, tokios kaip „perki 2 ir 1 gauni dovanų“, kurios maisto švaistymą tiesiog perkelia į tolmesnę stadiją, nes tokiu būdu dažnausai žmonės tiesiog nusiperka per daug produkcijos, kurios vėliau nespėja suvartoti;

– didelė prekių rūšių ir siųlomų gamintojų įvairovė, dėl ko dažnai pirkėjai nuperka er daug maisto, arba išperkamas tik tam tikros rūšies ar gamintojo maistas o kitas pasilieka neišpirktas.

Su paminėtomis masto švaistymo roblemomis daugiausiai susiduria išsivysčiusios šalys, kai tuo tarpu besivystančios šalys šioje stadijoje dažniausiai visai neturi arba turi menkai išvystyta prekybos tinklų sistemą ir maistas prarandamas dėl perkrautų, neturinčų tinkamos techninės įrangos masto apsaugai ir negalinčių užtikrinti tinkamų higienos normų prekybviečių, kuriose dažnai maistas greitai sugenda.

Kaip išvengti:

– prekybos tinklai gai atliti pirkėjų apklausas ir sušvelninti kai kuriuos reikalavimus tarkim maisto išvaizdai, nes dauguma pirkėjų tikriausiai mielai nupirktų nestandartinės išvaizdos maistą yač jei jis būtų parduodamas su tam tikra nuolaida;

– susitarus su labdaros organizacijomis jos tikriausiai mielai priimtų nestandartinės išvaizdos, pažeistose pakuotėse ar su besibaigiančiu galiojimo terminu esančią produkciją;
steigti daugiau „ūkininkų parduotuvėlių“ kurios sutrumpintų maisto grandinę ir esant mažiau tarpininkų maistas būtų daug mažau švaistomas. Taip pat tokiose parduotuvėlėse nebūtų taikomi griežti išvaizdos ir įpakavimo standartai dėl ko daug daugiau tinkamo vartoti maisto pasiektų pirkėjus.

Namų vartotojai

Apskritai šoje stadijoje masto švaistymas pasreiškia išsivysčiusiose šalyse, nes besivystančiose šalyse vartotojai dažniausiai negali sau leisti švaistyti maistą, jį vartoja taupiai, taip pat, kadangi tokiose šalyse vyrauja smulkios prekybvietės, pirkėjai jose perka dažnai bet po truputį. Išsivysčiusiose šalyse maistas šioje stadijoje iššvaistomas dė šių priežasčių:

– maisto yra per daug paruošiama, todėl lieka nemaži „likučių“ kiekiai, kurių tiesiog nepajėgiama suvalgyti dėl per didelių porcijų;

– maistas nespėjamas suvartoti iki galiojimo termino pabaigos;

– maisto ženklinimo neišmanymas ir dažnai painiojamos tokios nurodytos datos, kaip pagaminimo data, geriausias iki, suvartoti iki ir pan.;

– pirkėjai dažnai perka ilgesnio galiojimo termino produkciją, todėl prekybos centruose susidaro nemaži produkcijos su besibaigiančiu galiojimu kiekiai;

– menkas pirkimų planavimas dėl ko dažnai nuperkama nereikalingo ar per dideli kiekiai maisto;

– nurodytų maisto laikymo sąlygų nesilaikymas (pavyzdžiui, maistas, kurį reikėtų aikyti šaldytuve laikomas spinteėje r pan.);

– nemokėjimas ar nenorėjimas maistą vartoti daug efetyviau, pavyzdžiui, vakarykščių maisto likučių suvartojimas ar panaudojimas šviežiai ruošiamuose patiekaluose arba nežinojimas kaip paruošti

maistą iš jau turimų žaliavų;

– maisto švaistymo ekologinių bei ekonominių padarinių nežinojimas ar abejingumas.

Maisto švaistymo kiekiai taip pat yra labai įvairūs ir dažniausiai priklauso nuo šeimos dydžio, šemos pajamų, vartojimo kultūros, sezono (dažniau produktų iššvaistoma šiltuoju laikotarpiu nes dažnai tuo metu yra didesnė pasiūla ir taip pat maistas greičiau genda), lyties (parastai moterys maisto iššvaisto daugiau nei vyrai).

Kaip švengti:

– šviesti visuomenę apie maisto vartojimą ir švaistymą bei pasekmes;

– priimti attitinkamus politinius sprendimus, mažinančus švaistymą, pavyzdžui, prekybos tinklams dėl jų keliamų standartų, maisto atliekų tvarkymo politika ir pan.

Restoranai ir kitos viešojo maitinimo įstaigos

Čia maisto švaistymas atsiranda dėl tų pačių priežasčių kaip ir namų vartotojų atveju, bet jis pasireiškia dar labiau. Taip yra dėl tokių priežasčių, kaip:

– per didelės porcijos, kurios tiesiog paliekamos lėkštėse;

– vartotojų srauto numatymas gali būti netikslus ir virtuvėje paruošama per daug maisto;

– kliento likučių išsinešimo namo strategijos nebuvimas.

 

Maisto švaistymo statistika

Nors dažnai girdime kaip milijonai žmonių skursta r neturi ko valgyti ir miršta iš bado, tačiau vis dėlto pasaulyje yra didžiulė maisto švaistymo problema. Pasaulyje iššvaistoma maždaug trečdalis viso užauginto maisto. Jungtinių Tautų Maisto ir Agrokultūros Organizacijos (FAO) duomenimis 2011 metais buvo iššvaistyta maždaug 1,3 mlijardai tonų masto. Eurostat 2006 metų duomenimis Europoje iššvaistyta 89 milijonai tonų maisto arba kiekvienam europiečiui tektų 180 kiogramų iššvaistyto maisto per metus. Žinoma, skirtingose šalyse skiriasi ir maisto švaistymo kiekiai, bet didžiausi skirtumai yra tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių. Taip pat skiriasi ir švaistymas tarp maisto grupių. Daugiausiai iššvaistoma vaisių ir daržovių, nes tai yra greitai gendantys produktai ir dažnai prekybos tinklai taip pat šiems produktams turi griežtus išvaizdos reikalavimus.

 

Maisto švaistymas Lietuvoje

“Maisto banko” 2009-aisiais metais, vykdytos apklausos duomenimis, maistą kartą per savaitę išmesdavo net 32 proc. apklaustų respondentų. Taip yra daugiausiai dėl to, kad žmonės prekybos centruose tesiog prisiperka per daug maisto. Dažnai taip nutinka todėl, kad menkai planuojami pirkimai bei neatsispiriama pagundai nusipirkti daugiau maisto akcijų metu, kurio vėliau nespėjama suvartoti. Taip pat per daug ar nereikalingo maisto nuperkama ir todėl, kad rinkodarininkai gudriai parenka prekės vietą lentynoje ir prkėjai pirkdami kitą produktą susigundo ir šiuo ar tiesiog nusiperka produktą dėl agresyviai vykdomos reklamos kampanijos.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, maistą išmeta ne tik vartotojai, bet ir gamintojai bei prekybos tinklai. To paties „Maisto Banko„ duomenimis Letuvoje masto išmetama už maždaug 10 milijonų litų.

 

Maisto švaistymo pasekmės

Iššvaistytas ir išmestas maistas neigiamai įtakoja ne tik mūsų ir apskritai visos visuomenės pinigines, bet ir turi didelę įtaką klimatui, be reikalo išeikvojami brangūs žemės, trąšų, vandens, darbo jėgos bei kiti resursai.

Anglies pėdsakas (Carbon footprint)

Anglies pėdsakas skaičiojamas įvertinant įvairias šiltnamio efektą skatinančias maisto auginimo metu išsiskiriančias dujas. Maisto auginimui bei transportavimui sunaudojami nemaži degalų kiekiai, kurie teršia mūsų atmosferą angies dioksidu. Taip pat kai kurios naudojamos trąšos ar gyvulių išmatos irdamos į atmosferą taip pat išskiria šiltnamo efektą skatinančias dujas (nebūtinai anglies dioksidą). Taigi jei mastas yra užauginamas ir vėliau iššvaistomas tai reiškia, kad visa ši tarša atsiradusi auginant perteklinį mastą yra betikslė.

Ekologinis pėdsakas

Jis įvertina auginamo maisto ekologinius padarinius, tokius kaip dirvos nualinimas, gamtinių resursų (vandens, derlingos žemės ir kt.) eikvojimas. Taip pat čia derėtų įvertinti ir susidariusių masto atliekų ekologinus padarinius, tokius kaip gruntinių vandenų tarša ir pan. Prie ekologinės žalos galima būtų priskirti ir dėl ūkininkavimo atsirandantį rūšių nykimą, nes plintantys ūkiai naikina natūralas ekologines nišas, kuriose įsikūrusios įvairios augalų bei gyvūnų bendruomenės, kurios sunyksta šią žemę kultūrizuojant ir pritaikant ūkiniams poreikiams. Taigi maisto švaistymas tik papidomai ir visiškai be reikalo daro ekologinę žalą, kurios būtų galma išvengti ar bent jau sumažinti.

Vandens pėdsakas

Jis įvertina kiek vandens sunaudojama produktui užauginti ir realizuoti visoje maisto grandinėje. Tai vanduo laistymui, produktų nuplovimui, vanduo kuris sunaudojamas industriniuose procesuose ir pan. Taigi švaistant mastą tuo pačiu tarsi ir iššvaistomas visas šis vanduo, kuris buvo sunaudotas ir kurį buvo galima panaudoti kaip geriamą vandenį ar kitiems tikslams.

Socialiniai padariniai

Maisto švaistymas dar labau paaštrina tokias socialines (ir ne tik socialines) problemas kaip nutukimas, masto trūkumas ir badas. Keliama įtampa tarp visuomenės grupių, kurie turi per daug ir tų, kurie turi per mažai. Kiti apskritai kelia klausimą ar humaniška šitaip švaistyti maistą.

 

LITERATŪRA

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/lietuvoje_baisus_maisto_perteklius__jo_kasmet_ismetama_uz_10_mln_litu/,print.1

http://www.pinigukarta.lt/ka-tai-reiskia/visuomene-ka-tai-reiskia/vartojimas-kiek-ismetame-maisto

http://www.barillacfn.com/wp-content/uploads/2012/05/pp_spreco_alimentare_cause_eng.pdf

http://www.fao.org/docrep/014/mb060e/mb060e00.pdf

http://www.grida.no/files/publications/FoodCrisis_lores.pdf


© 2012-2021 | Visos teisės saugomos.