Etika Psichiatrijoje « Mokslo diena « 

Etika Psichiatrijoje



 

1. Medicinos etikos istorija.

2. Bioetikos samprata.

3. Etinės dilemos psichiatrijoje.

4. Hospitalizuotų pacientų teisės ir jų apribojimai.

5. VšĮ Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės pacientų teisių tyrimas (2006-11- 15).

 

Prisirinkite sielos tyrumo žiedų;

Visa tai išdžiovinkite susitaikymo pavėsyje, sudėkite į gerų darbų puodą;

Įpilkite atgailos ašarų vandens;

Pasūdykite artimo meilės druska;

Pridėkite išmaldos dosnumo;

Įpilkite truputį (tik nepadauginkite) aistros vyno;

Įberkite susitaikymo miltelių;

Nepamirškite nuolankumo prieskonių;

Visa tai gerai išmaišykite ir vartokite po tris valgomuosius šaukštus Dievo baimingomis dienomis. Visuomet vilkėkite teisingumo rūbais;

Niekuomet netuščiažodžiaukite, nes peršalsite ir vėl susirgsite.

Autorius nežinomas

 

1. MEDICINOS ETIKOS ISTORIJA

Senosios graikų kalbos žodis “ethos” reiškia paprotį, įprotį.

Etika- tai mokslas, tyrinėjantis teisingumo ir neteisingumo, gėrio ir blogio, pareigos klausimus. Be to, tiria, ką dera ir ko nedera daryti. Etika kaip mokslas nagrinėja dorovę arba žmonių elgesio normas. Medicinos etikos istorija prasideda dar Antikos laikais. Dar 750 m.pr.Kr. buvo gydoma žolelėmis, atliekamos primityvios chirurginės operacijos. Tuo laikotarpiu medicina buvo žiniuonių rankose. VI-V amžiuje pr.Kr. Graikijoje ir Romoje gydytojai tapo visuomenės elito dalimi. Prie mediko priesaikos kūrimo prisidėjo Hipokratas. Viena iš pirmųjų priesaikos variantų datuojama IX-X amžiuje.

Ankstyvoji krikščionybė perėmė Hipokrato tradicijas. Žmogus, ėmęsis gydymo meno, privalėjo dirbti su Dievo pagalba. Holistinė sveikatos samprata pažymėjo tolesnę Europos medicininės etikos istorijos raidą.

Viduramžiais atsirado pirmosios ligoninės prie bažnyčių bei vienuolynų. Pagrindinė jų veikla buvo slauga. Vystėsi medicinos mokslas. Sugriežtėjo sąlygos verstis medicinos praktika – medikus galėjo ruošti tik universitetai.

Renesanso laikotarpis pasižymėjo universitetinės kultūros kilimu, sparčia gamtos mokslų raida. E. Kantas iškėlė vidinio imperatyvo temą – žmoguje slypi vidinis dorovės dėsnis, kurio dėka žmogus jaučia, kas yra gerai ir kas yra blogai, kuris kviečia elgtis taip, kad jo elgesio taisyklės sutaptų su visuotine taisykle, sektino elgesio modeliu. Medicinos etika „uždeda“ ant gydytojų ne tik pareigos, bet ir atsakomybės naštą.

XIX a. – medicinos etikos mokslo pradžia. Šis laikotarpis svarbus tuo, kad medicinos etika tampa filosofijos mokslo šaka. Vokiečių istorikas J. Pegalas publikavo pirmąjį etikos vadovėlį, o 1803 metais T. Percivalis išleido Medicinos etikos kodeksą, kuriame paliečiamos iki šių dienų aktualios etikos temos:

gydytojų pareigos pacientams ir pacientų pareigos gydytojams;

gydytojų pareigos vienas kitam ir medicinai;

medicinos pareigos visuomenei ir visuomenės medicinai.

XX – XXI amžius:

1900 m. įvyko pirmasis tarptautinis medicinos etikos kongresas;

1947 m. pasirašytas Niurnbergo kodeksas, draudžiantis eksperimentus su žmonėmis, jų neinformavus bei jiems nesutikus.

1949 m. įvyko Pasaulinė Gydytojų Asociacijos Asamblėja, kurioje Hipokrato priesaika pakeičiama į Ženevos gydytojų priesaiką. Atsiranda nauja disciplina – bioetika.

 

2. BIOETIKOS SAMPRATA

Terminą bioetiką 1970 metais pirmą kartą pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) onkologas Van Rensselaeras Potteris. Mokslininkas sukurdamas šį terminą pabrėžė, jog bioetika turi tapti nauja disciplina, sujungiančia biologijos žinias su žmogaus vertybių sistema. Iš čia ir kilo sudurtinis terminas, kurio bio dalis atspindi gyvybės mokslų žinias bei etika – žmogaus vertybių sistemos pažinimą. Šių dviejų mokslų bendrabūvį Potteris laikė prielaida žmonijos ir gyvybės išlikimui žemėje. Todėl bioetika jis pavadino išgyvenimo ir išlikimo mokslu, kuris nagrinėtų ne tik pacientų priežiūros moralės problemas, bet ir moralės klausimus, susijusius su gyvybės mokslų ir technologijų vystymusi.

Warrenas Reichas, vyriausias Bioetikos Enciklopedijos (Encyclopedia of Bioethics) redaktorius, naujausiame 1995 m. leidime pateikia tokį bioetikos apibrėžimą – sistemiškas gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros aspektų moralinių aspektų moralės vizijos, sprendimų, elgesio, krypties ir kt. – nagrinėjimas, laikant įvairias etikos metodologijas tarpdisciplminėje aplinkoje.
Olandų kilmės gydytojas akušeris A. Hellegersas bioetiką įvardino kaip akademinę discipliną, kuri skirstoma į:

bendrąją bioetiką – nagrinėjanti medicininės etikos principus ir rašytinius bioetikos šaltinius, tokius kaip tarptautinė teisė, profesinė etika, įstatymdavystė;

specialiąją bioetiką – analizuojanti pagrindines problemas medicinoje ir biologijoje, įskaitant genų inžinieriją, abortus, eutanaziją, organų ir audinių donorystę, eksperimentus su žmonėmis;

klinikinę arba sprendimų bioetiką – analizuojanti konkrečius atvejus gydytojo klinikinėje praktikoje, kai svarbu surasti tokius sprendimo būdus, jog nebūtų pažeidžiamos vertybės.

 

3. ETINĖS DILEMOS PSICHIATRIJOJE

Didėjant šiuolaikinės visuomenės priklausomybei nuo spartaus technologijų vystymosi, suteikiančio dideles galimybes žmonijai ir konkrečiam individui, bioetika kaip disciplina, apimanti etinius, teisinius, socialinius, kultūrinius ir ekonominius gyvybės mokslų bei su jais susijusių technologijų aspektus, yra atsakinga už tai, kad būtų išsaugota pagarba žmogaus orumui, apsaugotos teisės ir pagrindinės laisvės.

Psichikos sveikata – tai natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutikimų, arba ligų atvejais. Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) – psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte”( LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo papildomo IX(1) skyriumi ir 1 straipsnio papildymo įstatymas. 1999 m. gruodžio 2 d. Nr.VIIl-1461, Vilnius, Žin., 1995, Nr.53-1290).

Psichikos liga – tai gydytojo diagnozuotas, psichiatro patvirtintas susirgimas, pagal galiojančią ligų kvalifikaciją priskiriamas psichikos ligoms. Psichikos liga negali būti diagnozuojama, remiantis politiniais, religiniais, rasiniais motyvais”( LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, 1995 m. birželio 6 d. Nr. 1-924, Vilnius, Žin.,1995, Nr. 53- 1290).
Protinė liga, psichikos liga, dvasios negalia – taip vadiname įvairius psichikos negalavimus. Dažniausiai ne visuomet lengva atskirti, ar žmogus turi dvasinių negalavimų, ar jo elgesys paprasčiausiai nepriimtinas visuomenei, jis tiesiog, kitaip supranta pasaulį, yra keistuolis. Psichiatrijos etika – tai viena iš sudėtingiausių medicinos etikos sričių. Matyt, todėl, kad psichiatrijoje labai svarbus ir filosofinis aspektas, nes santykiai tarp pacientų ir psichiatrų, iš tiesų, priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Be to, ir diagnozė psichiatrijoje – taip pat labai sudėtinga ir įdomi problema ne tik psichiatrams, bet ir kitų disciplinų atstovams, t.y. filosofams, kultūrologams” (Eug. Gefenas).

Lietuvos psichiatrai atskiro kodekso neturi. Pasaulio psichiatrų asociacijos etikos kodeksas – Madrido deklaracija dėl etinių standartų psichiatrijos praktikoje (2002 m. Japonija). Anot Eug. Gefeno, šiame kodekse pabrėžiamas teiginys: psichiatro profesinės etikos pagrindas – tai atsakomybė prieš pacientą.

Psichiatrijos Etikos kodekso pagrindiniai principai:

psichiatrijos mokslo skatinimas;

pacientas yra partneris, ir bendravimas su gydytoju turėtų padėti jam laisvai apsispręsti dėl gydymo galimybių, būdo ir kt. Tai yra nauja, palyginti, su tradicine medicinos etika;
gydymo būdai turėtų kuo mažiau riboti paciento laisvę;

priverstinis gydymas skiriamas tik tuomet, kai kyla grėsmė paciento arba jo aplinkinių gyvybei ir sveikatai;

vykdydamas klinikinius tyrimus, gydytojas visuomet turėtų atskleisti pacientui savo motyvus ir tikslus dėl jo dalyvavimo tyrime;

griežtas informacijos apie pacientą, ligą, gydymą ir kt. konfidencialumas;

atlikdamas mokslinius tyrimus, psichiatras visuomet turi laikytis tarptautinių reikalavimų.

Pagrindinė etinė dilema psichiatrijoje – tai priešprieša tarp asmens autonomijos ir jo laisvės suvaržymo. Įstatymas kalba apie būtinumą turėti psichikos sutrikimo varginamo asmens sutrikimo, varginamo asmens sutikimąjį guldant į ligoninę, skiriant gydymą, apie pagalbą priimant šiuos sprendimus, išsamų paciento informavimą ir kt. Įstatymas įteisina psichiatro mėginimą apsaugoti pacientą jo paties labui (LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, 1995-06-06. Nr.I-1924, 27. 28 str., Žin., 1995. Nr. 53-1290).

Taip pat labai svarbi dilema, susijusi su teisingumo problema. Teisingas finasinių išteklių, kitų resursų skirstymas – svarbus aspektas. Ši problema egzistuoja pačioje psichikos sveikatos grandyje.

Etiniu požiūriu labai svarbi sfera – biomedicininiai tyrimai. Šių tyrimų būtinybę diktuoja naujų vaistų paieškos. Placebu kontroliuojamas tyrimas atliekamas su psichikos ligomis sergančiais pacientais. Apklausų rezultatai rodo. kad tik mažesnė dalis pacientų supranta placebu kontroliuojamų tyrimų esmę, o didžioji dauguma mano, kad vartoja gydomąjį preparatą. 1995 m. Lietuvoje buvo įkurtas Lietuvos medicinos etikos komitetas, kurio viena svarbiausių sričių – biomedicinos tyrimuose dalyvaujančių pacientų apsauga ir etinės biomedicinos tyrimų priežiūros koordinavimas. Įgyvendinant šią užduotį teigiamos įtakos turėjo 2001 m. įsigaliojęs LR biomedicininių tyrimų etikos įstatymas.

Įstatymas įtvirtina skaidrius biomedicinos tyrimų dalyvių teisių ir orumo apsaugos principus, reglamentuoja biomedicinos tyrimų etikos komitetų veiklą.

Dilena dilema – konfidencialumas, kai etiniu požiūriu pamatinė psichiatrų veiklos ypatybė yra sugebėjimas numatyti , kiek paciento psichikos sutrikimas ir nesugebėjimas suprasti savo veiksmų yra pavojingas pačiam pacientui ir aplinkiniams. O priimant tokį sprendimą svarbūs yra du aspektai: kiek šį sprendimą lemia profesinė psichiatro patirtis ir kiek pats pacientas priklauso nuo psichiatro pasaulėžiūros.

 

4. HOSPITALIZUOTŲ PACIENTŲ TEISĖS IR JŲ APRIBOJIMAI

Dažnai asmenys, sergantys psichikos ligomis, nežino kokios jų yra teisės, laisvės ir pareigos. Siekiant sužinoti pacientų nuomonę apie jų teisių įgyvendinimą , gydymosi psichiatrijos ligoninėje metu, periodiškai atliekamos pacientų apklausos. Pacientų apklausos padeda ne tik įvertinti kaip psichiatrijos ligoninėje įgyvendinamos pacientų teisės, bet ir nustatyti su jomis susijusias kylančias problemas.

Hospitalizuotų pacientų teisės:

bendrauti su kitais asmenimis (tarp jų ir su kitais pacientais);

naudotis telefonu, telegrafu, paštu ir kitomis ryšio priemonėmis;

reguliariai susitikti su lankytojais, atstovu be pašalinių asmenų;

siųsti bei gauti visokius privačius arba viešus pareiškimus, laiškus, kurie neturi būti kitų asmenų skaitomi ir cenzūruojami;

pirkti ir gauti reikalingiausius daiktus;

turėti galimybę pabūti vienam;

atlikinėti religines apeigas;

skaityti, užsiiminėti sportu ir kitaip leisti laisvalaikį;

gauti audiovizualinę informaciją;

mokytis ir plėsti savo žinias;

užsiimti veikla, kuri atitiktų jų socialinę padėtį, kultūros lygį, padėtų reabilitacijai ir jų grįžimui į visuomenę.

Sąlygos šiems reikalavimams įgyvendinti numatomos psichiatrijos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse.

Psichiatro sprendimu paciento teisės gali būti apribotos tik tuo atveju, jeigu kyla reali grėsmė pačiam pacientui arba aplinkiniams (LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, 1995-06-06, Nr. 1-924. Žin.. 1995. Nr. 53-1290).

 

5. VšĮ ŠIAULIŲ APSKRITIES PSICHIATRUOS LIGONINĖS PACIENTŲ TEISIŲ TYRIMAS (2006-11-15)

2006 metais VšĮ Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje pacientų teisių padėties analizę atliko Respublikinė psichikos sutrikimus patyrusių ir jų draugų organizacija “13 ir KO”. Tyrimo metu ligoninės pacientams buvo pateiktos klubo darbo grupės paruoštos anketos. Apklausą atliko klubo nariai, kiekvienam dalyvaujančiam tyrime ligoninės pacientui padėdami užpildyti pateiktą anketą. Šiame tyrime dalyvavo 57 asmenys, tuo metu, besigydantys šioje ligoninėje. Tyrimo rezultatai:

1. Iš visų apklaustųjų gydytis savanoriškai atvyko gydytis 46 pacientai. Iš jų galėjo pasirinkti: gydymo būdą (gydytis ligoninėje arba ambulatoriškai) 28 pacientai; ligoninę-24 pacientai; psichiatrą-23 pacientai; apie tokias savo teises žinojo – 28 pacientai.

2. Tiriant gydytojo bendradarbiavimą su pacientais, teisę į suprantamą informavimą apie sveikatos būklę: gydytojo informacija pakankama – 37 pacientai; galėjo pasitarti dėl skiriamų vaistų – 34 pacientai.

3. Susipažino su vidaus tvarkos taisyklėmis – 40 pacientai.

4. Sąlygos pasinaudoti telefonu, pašto paslaugomis: 44 pacientai atsakė teigiamai; 12 pacientų – neigiamai, nes jie visi gydėsi ūmių būsenų skyriuje.

5. Gali pirkti ir gauti reikalingiausius daiktus 50 pacientų.

6. Fizinį smurtą iš kitų pacientų patyrė 1 ūmių būsenų vyrų skyriaus pacientas.

7. Fizinį smurtą iš aptarnaujančio personalo patyrė 2 ūmių būsenų vyrų skyriaus pacientai.

8. 6 pacientai bandė susipažinti su savo medicinos dokumentais, 5 iš jų gavo prašomus dokumentus.

9. 1 pacientas nurodė, kad gydymo įstaigoje buvo verčiamas dirbti.

10. 2 pacientai atsakė, kad buvo pažeistas jų konfidencialumas, kiti arba tai neigė, arba nežinojo.

Apklausos rezultatai parodė, kad didžiajai daliai ligoninės pacientų sudarytos sąlygos įgyvendinti savo teisę į privatumą, būtiniausių poreikių tenkinimą.

Partneriškų sveikatos profesionalo ir paciento santykių samprata apima tiek informuoto sutikimo, tiek autonomijos , tiek patenalizmo (t. y. tėviško arba rūpintojo) sąveikos požymius.

Taigi, galima teigti, kad jos taikymas praktikoje galėtų geriausiai atitikti tiek pacientų lūkesčius, tiek sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų profesinius reikalavimus.

Labai svarbu, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys specialistai turėtų kuo daugiau informacijos apie žmogaus teises, jų ribojimą, pokyčius žmogaus teises reglamentuojančiuose teisės aktuose.

 

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dembinskas A. ir kiti. Psichiatrija. V., 2003;

2. Gefenas. Hipokrato etika: tradicija ir dabartis. V., 1998;

3. LR Psichikos sveikatos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 53 – 1290) 1995 – 06 – 06 Nr. I – 924;

4. LR Psichikos sveikatos įstatymas (Žin., 1995. Nr. 53 – 1290) 1995 – 12 – 02 Nr VIII – 1461;

5. Atmintinė pacientui. VšĮ Šiaulių apskrities ligoninė. Š., 2006;

6. www.club 13 .lt (žiūrėta 2008-07-19);

7. www.infolex.lt (žiūrėta 2008 – 07 – 19);

8. www.psichiatrija.puslapiai.lt (žiūrėta 2008 – 07 – 19);

9. www.medicine.lt (žiūrėta 2008 – 07 – 19);

10. www.ve.lt (žiūrėta 2008 – 07 – 19).


© 2012-2021 | Visos teisės saugomos.